Atminties paslaptys

RAIMUNDAS KAIRAITIS

Tikriausiai sunku aptikti sritį, kurioje nebūtų vartojama atminties sąvoka: psichologai kalba apie žmogiškąją atmintį, medikai — apie genetinę, istorikai — istorinę, tiksliųjų mokslų atstovai — kompiuterių ir kitų intelekto mašinų, sociologai — apie tautos. Ir nenuostabu, nes juk ir asmeniniame gyvenime atmintis ne paskutinėje vietoje.

Sakoma, jog atmintis — tai individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti ir išlaikyti tai, kas patirta, ir prireikus vėl sugrąžinti tą informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.

Atmintis ir vaizduotė sieja mūsų praeitį su dabartimi ir ateitimi, padeda pažinimui, o drauge ir kiekvieno mūsų tobulėjimui pasirinktoje srityje. Svarbiausi atminties procesai — įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas, Be to, negalima nepaminėti ir užmiršimo.

Atmetus atvejus, sukeliančius nemalonias situacijas, užmiršimui turėtume būti dėkingi, kad “neperkaista” mūsų psichika nuo informacijos pertekliaus.

Užmiršdami atsiejame reikšmingus dalykus nuo mažiau reikšmingų, galime sisteminti informaciją. Jei neužmirštume... Toks atvejis aprašytas įžymiojo A.Lurijos, maždaug 30 metų tyrinėjusio rusų žurnalisto Š., kuris nemokėjo užmiršti, atminties galimybes.

Apmaudu, kad mūsų technizuotame amžiuje atmintis laikoma savaime suprantama vertybe. Įprasta manyti, kad ja pasižymi beveik kiekvienas normalus ir sveikas žmogus. Net ir dauguma specialistų užmiršta, jog atmintį galima ir būtina lavinti. O juk žmonijos istorijos didžioji dalis susiformavo ir išliko be dabartinių technologijų ir net be rašytinių šaltinių pagalbos. Ankstyvosiose bendruomenėse visos žinios buvo kaupiamos atmintyje, persakomos žodžiu, o jei taip neįvykdavo — jos paprasčiausiai būdavo užmirštamos. Tokiose beraštėse kultūrose atmintis buvo nuolatos lavinama, o prisiminimai vėl ir vėl atgaivinami, atnaujinami ir branginami. Ypatingi žmonės — dainiai, senoliai, pasakoriai — buvo kultūros saugotojai, savo pasakojimais ir dainomis perduodantys tautos istoriją. Kiekvienas perpasakojimas buvo unikalus kūrinys, priklausantis nuo pasakotojo ir jo klausytojų socialinės priklausomybės ir jų tarpusavio sąveikos. Tokių žmonių atmintis išsaugojo nuo užmaršties net ištisus tomus. Prisiminkime Homerui priskiriamus “Iliadą” ir “Odisėją”, šiaurinių kaimynų “Kalevalą”. Neabejoju, jog ir mūsų tautos dainiai padėjo išsaugant istorinį palikimą. Manoma, kad šitaip buvo išsaugota Lao Dzė išmintis, indų “Bhagavat Gita” ir kt. Dažnas naudojimasis atmintimi aktyvuodavo vidinius psichikos resursus, leisdavo transformuoti asmeninius išgyvenimus, apsaugodavo nuo žalojančių psichosomatinių ir neurotinių pasekmių.

Atminčiai ir psichikai nebuvo abejingi visų laikų mąstytojai. Platono laikais buvo kalbama apie vaškines lenteles, su jomis lyginama atmintis, Dekarto laikais palyginimui geriausiai tiko laikrodžio mechanizmas ar hidraulinės sistemos, praėjusiame šimtmetyje — telefonų stotys, o dabar, aišku, kompiuteris.

Jau senovės Graikijoje buvo skiriamos dvi atminties rūšys — prigimtinė ir dirbtinė. To meto filosofai buvo įsitikinę, kad dirbtinę atmintį būtina lavinti, o prigimtinė atmintis yra duotoji. Dirbtinė atmintis sukuriama treniruotėmis, kartu tam buvo skiriama mnemonika — įvairūs būdai, palengvinantys įsiminimą ir asociacijomis praplečiantys atminties galimybes. Buvo pastebėta, kad lavinama dirbtinė atmintis gerokai lenkia prigimtinę. Dabarties skeptikai mano, jog dabar daugybė techninių priemonių “taupo laiką” ir “perima” atminties funkcijas. Tačiau lazda turi du galus: antrasis — nebrandūs žmonės, nebrandi visuomenė be saviraiškos ir kūrybinės laisvės.

Graikai ir romėnai pagarbiai vertino įsiminimo galimybes, atmintį sistemingai lavino, nes buvo įsitikinę, kad praeitis lemia elgseną dabartyje. Graikų istorijoje vienu iš mnemotechnikos ir įsiminimo gerinimo pradininkų laikomas Simonidas iš Ceoso (V a.pr.m.e). Pasak mito, Simonidui puotoje buvo pranešta, kad gatvėje jo laukia pora vaikinų. Jam vos tik išėjus, pastato stogas griuvo, palaidodamas visus puotos dalyvius. Žuvusiųjų nebuvo įmanoma atpažinti ir tik Simonido puikios atminties dėka žuvusieji buvo grąžinti žemei su visa reikiama pagarba.

Ciceronas iš šio įvykio padarė išvadą, jog Simonidas (ar kuris nors kitas) buvo pirmasis supratęs, jog pats jautriausias iš mūsų jutimų yra regėjimas ir visi įspūdžiai, gauti, pavyzdžiui, išgirdus, geriau įstringa, jei pastiprinami regimaisiais pojūčiais. Dažnai dalykus, kurių nematome, stengiamės įsivaizduoti. Tačiau pirmasis vadovėlis atminties lavinimui priskiriamas I a.pr.m.e. Jis parašytas mokiniui “Retorika Herenijui”. Viduramžiais manyta, jog autorius — Ciceronas. Taigi jau žiloje senovėje žinota, jog atmintį galima ir reikia lavinti. Todėl užuot nuogąstavę dėl savosios atminties, užuot nusivylę ja, panagrinėkime galimybes įveikti iškylančius sunkumus. Manau, jog tokia savianalizė bus neabejotinai naudinga. Tam pasistenkime prisiminti tuos nemalonius užmiršimo atvejus, kurių norėtume išvengti. Iš karto kyla toks klausimas: ar stengėtės sąmoningai įsiminti? Valingasis įsiminimas daug produktyvesnis už nevalingąjį, pats procesas rezultatyvesnis, sistemingesnis ir geriau valdomas. Tačiau jausmai ir savijauta atsiliepia atminčiai, ypač sunerimus, pykstant ar kamuojant depresijai. Pykstant arba sunerimus dėmesį užvaldo tų jausmų priežastis. Jei slegia depresija, sunku susikaupti. Apskritai būnant jausmų valdžioje sunku susikaupti ir valdyti dėmesį, todėl mažėja ir atminties produktyvumas.

RAIMUNDAS KAIRAITIS




Prenumeruoti "DiArchy Paslaptis" naujienas per FeedBurner:

Įveskite savo el. pašto adresą:

Galite palikti atsakymą, arba cituoti iš savo svetainės.

Komentuokite

Jums reikia užsiregistruoti jei norite parašyti komentarą.