Balandis 17, 2012 
Diana, Arvydas 
Netgi labiausiai užkietėję skeptikai tiki stebuklais. Žmonės šiuo atveju bejėgiai: nors bandome būti logiški, neracionalus tikėjimas – toks, kurio mes kartais netgi sąmoningai nesuvokiame – yra tvirtai įskiepytas į mūsų psichologiją, rašo lifeslittlemysteries.com.
Tačiau šis tikėjimas nėra trukdis – neišvengiami mūsų proto įpročiai, verčiantys galvoti, kad sėkmė ir antgamtiškos jėgos yra iš tiesų egzistuojantys dalykai, kad objektai ir simboliai turi galią, kad žmonės turi sielą ir likimą yra dalinės priežastys, dėl kurių evoliucijos eigoje tapome dominuojančia rūšimi. Tikėjimas stebuklais mums naudingas.
Bent jau taip savo knygoje „The 7 Laws of Magical Thinking“ tvirtina psichologas Matthew Hutsonas. Psichologas peržiūrėjo per dešimtmečius sukauptus tyrimų duomenis, pagal kuriuos bandė išsiaiškinti kokie antgamtiški įsitikinimai yra būdingi mums visiems bei siekė nustatyti dėl ko apskritai tokios tendencijos išsivystė. Štai jums įrodymai, kad ir jūs, pasak M. Hutsono „tikite stebuklais“ — ir paaiškinimai dėl ko taip yra.
Stebuklingos galios ieškome daiktuose
2008 metais aukcione nežinomas asmuo už 5300 JAV dolerių įsigijo nosinę, kurią prisnargliavo Scarlet Johansson. Nors dauguma žmonių neleistų savo santaupų žvaigždžių suteptiems dalykams įsigyti, pasak M. Hutsono, beveik kiekvienas žmogus sureikšmina objektus, kurie yra susiję su jų idealizuojamais asmenimis. Pavyzdžiui, tikriausiai visi mes sutiktume, kad garsusis Johno Lenono baltas pianinas yra vertas daugiau nei identiškas pianinas be jokios garsios praeities, be to, kur kas mieliau dėvėtume savo draugo švarkelį, o ne žudiko-maniako švarkelį, nors abu rūbai yra visiškai vienodi ir prieš bandymą pasimatuoti vienodai kruopščiai išskalbti. Dėl ko intuityviai manome, kad daiktuose išlieka žmonių dvasia?
Mokslininkai mano, kad toks pasąmoninis jausmas mūsų protėviams išsivystė kaip primityvus metodas išvengti infekciją sukelti galinčių patogenų. „Iškelta teorija, kad tikėjimas dvasiomis grindžiamas bakterijų ir suteptų objektų baime. Be abejo, ne visada žinojome kas yra bakterijos, bet buvo protinga žinoti, kad kažkoks ligonis lietėsi prie jūsų maisto ar vilkėjo kokį nors rūbelį iki jūsų. Protinga domėtis objektų kilme, nes tokio domėjimosi evoliucija padidintų individo galimybę išlikti“, — sakė knygos autorius.
Nežinant kaip veikia bakterijos, mūsų žinios apie maisto, aprangos ir kitų objektų istoriją būdavo subendrinamos iki teigiamų ir neigiamų asociacijų. Išsivystėme taip, kad tikėtume ir sėkmę, ir nelaimę nešančiais dalykais.
Proto galia
Psichologiniai tyrimai rodo, kad dauguma žmonių klaidingai mano, jog jų mintys gali tapti realybe – netgi žmonės, tvirtinantys, kad netiki telekineze ar ekstrasensoriniais gebėjimais. „Jeigu apie ką nors pagalvojate ir paskui tai nutinka, jaučiatės šiek tiek už tai atsakingas“, — teigia M. Hutsonas. Tai nėra racionalus jausmas. Bet dėl ko jis jaučiamas?
„Tai mūsų priežasties ir pasekmės ryšio suvokimo šalutinis produktas. Jeigu yra du įvykiai – pavadinkime juos A ir B, o A nutinka prieš B, nors nėra jokių akivaizdžių B įvykio priežasčių, bet šie du įvykiai yra konceptualiai susiję, manysime, kad A yra B priežastis“, — aiškino psichologas.
Pagalvokite kad ir apie kamuolio paspyrimą: jeigu pajudinsite koją prieš pat kamuoliui pakylant į orą, natūraliai manysite, kad kamuolio judėjimo priežastis yra jūsų kojos judėjimas. Bet tuos pačius logiškus žingsnius taikome ir tuo atveju, kai įvykis A yra tik mintis. „Jei pagalvosite apie ką nors prieš tai, kaip tai nutiks, o jūsų mintis yra kuo nors susijusi su įvykiu, tikriausiai manysite, kad jūsų mintis galėjo turėti įtakos realiam įvykiui“, — aiškina M. Hutsonas.
Ir tokia klaidinga logika sustiprinama kaskart, kai pagalvojate apie ką nors teigiamo – pavyzdžiui, įsivaizduojate sėkmingą tritaškį metimą žaidžiant krepšinį, tuomet jūsų mintis sustiprina pasitikėjimą savimi, tai paveikia jūsų elgseną ir – bum – kamuolys sudrebina tinklelį.
Gyvenimo prasmė
Kas bendro tarp religijos, antropomorfizmo, misticizmo ir paplitusios nuomonės, kad kiekvienam iš mūsų yra paruoštas likimas? M. Hutsono tyrimai rodo, kad visų šių magiškojo galvojimo formų bendra priežastis yra įgimtas jausmas, kad viskas nutinka dėl kokios nors priežasties. Ir tokį manymą skatina paranoja, kuri yra išlikimo tikimybę gerinantis saugumo mechanizmas.
„Turime polinkį manyti, kad įvykiai turi kokią nors priežastį, kad objektai yra sukurti su priežastimi. Taip iš dalies yra dėl to, kad visuomet ieškome kitų savo veiksmus numatančių būtybių – žmonių ar gyvūnų – ženklų, taigi, jei gu kas nors nutinka, esame linkę manyti, kad to nutikimo priežastis yra tam tikras sukėlėjas. Jeigu nematome kokio nors akivaizdaus biologinio sukėlėjo – žmogaus ar gyvūno – galime pamanyti, kad sukėlėjas yra nematomas: Dievas ar Visata, turinti savo protą. Taigi, priežastis, dėl kurios esame linkę manyti, jog viskas vyksta su priežastimi, yra tai, jog saugiau aplinkoje įžvelgti sukėlėją, kurio nėra, nei nepastebėti realiai egzistuojančio sukėlėjo“.
Arba, antropologo Stewarto Guthrie žodžiais, „Geriau suklysti manant, kad akmuo yra lokys, nei manant, kad lokys yra akmuo“.
Kauliukų ridenimas
Esama nedaug žmonių, kurie atvirai praktikuoja Voodoo – bado savo priešus vaizduojančias lėles, norėdami taip jiems sukelti skausmą arba nesėkmes – tačiau tyrimai rodo, kad slapčia Voodoo praktikuojame visi. „kai atliekate tam tikrus simbolinius veiksmus ar ritualus, būnate linkę manyti, kad veiksmų ir ritualų pasekmė bus reali ir apčiuopiama“, — rašo M. Hutsonas.
Neseniai atliktame eksperimente psichologai stebėjo žmonių prakaitavimo lygį jiems karpant brangių vaikystės prisiminimų nuotraukas. Nenuostabu, kad naikindami savo vaikystės prisiminimų atvaizdus tyrimo dalyviai prakaitavo labiau. Vienas iš galimų sušlapusių delnų paaiškinimų – kad mūsų smegenims sunku atskirti vaizdą nuo realybės. Pasak M. Hutsono, Voodoo lėlė (jūsų vaikystės antklodės nuotrauka) galvoje sukelia mintis apie realų asmenį ar daiktą, kuriam jis atstovauja, taigi, mintis, kad bus pakenkta tam asmeniui ar objektui, verčia jus jausti, tarsi kenkiama bus realiam asmeniui ar daiktui.
Kitas galimas paaiškinimas – kad mus suglumina faktas, jog realiame pasaulyje priežastys neretai yra panašios į pasekmes. Stiprus žaibavimas sukelia stiprų griaustinį. Raudonos kreidelės brėžia raudonas linijas. Vaikai atrodo panašūs į savo tėvus. „Taigi, tuomet galime tikėtis, kad kai atliekame kokį nors veiksmą, jo rezultatas bus panašus į veiksmą“, — teigė M. Hutsonas.
Nors mums svarbu būti informuotiems apie priežasčių ir pasekmių panašumą realiame pasaulyje, tai netyčiomis paskatina stebuklinį mąstymą: „Klasikiniame moksliniame darbe „Craps and Magic“ („Kauliukai ir magija“) sociologas Jamesas Henslinas skelbia, kad lošėjai neretai meta kauliukus stipriau kai siekia išmesti kuo didesnį skaičių, tarsi metimui skiriamos jėgos kiekis koreliuotų su taškučių, matomų kauliukų paviršiuje, kiekiu“, — savo knygoje rašo M. Hutsonas. Loginiu požiūriu tai yra ekvivalentiška smiginio strėlyčių mėtymui į savo priešo atvaizdą ar adatėlių badymui į lėlę.
Dauguma mūsų kaip išgalėdami stengiamės būti racionalūs. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad evoliucijos eigoje išsivysčiusios magiškojo mąstymo liekanos neišvengiamai įsiterpia į mūsų kasdienes mintis.
Kategorija 
Žymos: 
