Interviu: magas Arvydas Gaičiunas

Netyčia radau seną intervių:

Jis vaikšto ant stiklų, guli ant kardo ašmenų, vairuoja automobilį užrištomis akimis, atlieka daugybę triukų, o neseniai net 63 valandas 31 minutę ir 15 sekundžių su seseria Diana išbuvo ledo luite. “Tai pasaulyje vadinama vienu žodžiu – magija, – tikino juodbruvas vyras su prancūziška muškietininko barzdele. – Svarbu ir rankų miklumas, ir gudrumas, ir protas, ir ištvermė, ir hipnozė”. Tačiau po to prisipažino: “Kai kurių dalykų savo darbe, neslėpsiu, neįmanoma paaiškinti blaiviu protu. Aš pats daugybę kartų pergalvoju, tačiau nesuprantu, kodėl vieną kartą būna taip, o kitą – nieko nepavyksta”.

— Kaip prisistatytumėte nepažįstamajam?

— Esu magijos teatro “DiArchy” artistas, – Arvydas kalbėjo su pastebimu rusišku akcentu. – Naudoju magiją – tai iliuzija, fokusai, manipuliacija, mentalinė magija, hipnozė… O kai žmogus manęs nepažįsta, bet nori sužinoti, kas aš toks, man lengviau pademonstruoti, nei pasakyti.

— Bet demonstruodamas triuką tarsi norite pasislėpti ir neišsiduoti, koks esate žmogus?

— Vienas apie kitą daugiau sužinome pradėję bendrauti. Kokia mano geriausia ir blogiausia savybė? Hm… – pasiremia ranka prancūzišką a la muškietininko barzdelę. – Kai turiu tikslą, būnu užsispyręs, valingas, darbštus. Tuomet pamirštu poilsį, alkį. Blogiausia? – šypteli. – Turiu daug… Sunku, labai sunku pasakyti. Sakiau, kad galiu daug dirbti, bet kartais, kai negaliu prisiversti dirbti, man atrodo, kad esu tinginys.

— Premjeras pasakė: nevadinkite jų magais, nes tai jauni žmonės, tvarkingi…

— (Šypteli…) Taip, girdėjau. Gražiai pasakė.

— Ir įdomiai pasielgė, skirdamas jums po 5000 litų. Turbūt žinote, kokią reakciją sukėlė ši premija.

— (Linkteli galvą) Nudžiugome, kad buvome įvertinti, nors tai mums ir nėra dideli pinigai – vienas du koncertai. Tačiau labai nemalonu, kad kilo toks ažiotažas. Niekada nepavydėjome, jei gaudavo pinigų krepšininkai ar lengvaatlečiai. Atrodo, tarsi mes būtume iš kažko atėmę pinigus ir turėtume jaustis kalti, – akyse pastebimas apmaudas.

— Buvo kalbama, kad galbūt įtakos turėjo Jūsų tėčio santykiai su Brazausku? Atrodo, Jūsų tėtis kartais dalyvauja vakaronėse su premjeru?

— To tikrai nėra, – taria užtikrintai. – Jie nėra draugai ar geri pažįstami. Ir tėtis jokiu būdu negali Brazauskui paskambinti ir bendrauti kaip su draugu. Esu kelis kartus demonstravęs triukus matant Brazauskui, Landsbergiui bei kitiems politikams. Pamenu, tai buvo Juodkrantėje, “Ąžuolyne”. Tačiau ten buvo ir daugiau artistų.

— Pinigus, atleiskite, jau išleidote?

— Mes jų dar negavome, – šypteli.

— Turbūt jau įkyrėjo klausimai apie buvimą lede, tačiau su Jumis kalbėtis ir to nepaklausti neįmanoma. Arvydai, o Jūs… ten buvote?

— (Nustebęs išpučia akis.) O kas ten buvo?

— Noriu paklausti, ar tame buvo ir iliuzijos, kažko, ką slėpėte nuo žiūrovų?

— Jei turite galvoje kažkokius triukus ir magiją – ne. Šį kartą tai buvo noras pranokti Deividą Bleiną, išbandyti save ir išgarsinti šalį.

— Kada buvo sunkiausia?

— Iš pradžių – įprasti prie šalčio, nors ir kelis mėnesius intensyviai treniravomės, gulėjome sniege, buvome pasistatę namelį iš sniego ir ledo. Buvo ir vaizdinių, gal net haliucinacijų: spalvos tapo ryškios, ledo viduje oro burbuliukai atrodė tarsi neįtikėtinos figūros ar miesto vaizdai. Girdėjome neįprastus garsus, atrodė, čia pat čia pat važiuoja automobilis, kartais atrodė, tarsi sėdime lėktuve – čia pat debesys ir ryškiai šviečianti saulė. Buvo nelengva stovėti. Pavyko šiek tiek snūstelėti, bet stovėdami miega turbūt tik drambliai… Čia magijos ir fokusų tikrai nebuvo.

— O važinėjant Vilniaus gatvėmis automobiliu, kai Jūsų akis dengė maišas?

— Greta buvo tik Diana. Po to kažkas rašė, jog buvo įmanoma pro nedidelę skylute kažką įžiūrėti. To nebuvo. Ir netgi jei būtų mikroskylutė – pabandykite pavairuoti.

— Tačiau kažkoks triukas ten buvo – atskleisite paslaptį?

— Ne, – šypteli.

— Magija, iliuzija, fokusai… Vaikystėje dievinote pasakas apie keliones ant skraidančio kilimo, džinus, burtininkus?

— Vaikystėje apie magiją daug pasakojo mano senelis, – padavėja atneša sesers Dianos broliui užsakytos kavos. – Iš senelio vaikystėje sužinojau apie legendinį amerikietį magą Garį Gudinį.

— Beje, o iš kur kilęs Arvydas? Visi girdi rusišką akcentą.

— Mūsų tėvelis lietuvis, mama – rusė. Gimėme Rusijoje, nes tėvai dirbo valstybiniame cirke. Nuolat važinėjome po visą buvusią Tarybų Sąjungą, o į Lietuvą, kai tėvai turėjo atostogų, atvažiuodavome tik kartą per 3-5 metus. Šeimoje nuolat kalbėjome rusiškai ir dabar net pykstu ant tėvelio, kad manęs neišmokė lietuviškai. Lietuviškai pats pradėjau mokytis tik prieš penkerius metus, o Diana – vėliau, tad jai lietuviškai kalbėti sunkiau.

— Magus, ne paslaptis, dažnai verbuodavo specialiosios tarnybos. Gal ir Jūs, juolab, kad ilgai gyvenote Maskvoje, esate FSB ar GRU narys?

— Kodėl? – šiek tiek sutrikęs. Po to atsipalaidavęs šypteli. – Gal aš juos galėčiau užverbuoti, jei jau esu magas. Nors taip, tokių atvejų yra buvę. Garsiuoju Volfu Mesingu buvo rimtai susidomėjęs Stalinas ir KGB. Jis vienintelis žmogus, kuris tuomet galėjo laisvai gastroliuoti po Sąjungą, o tokie dalykai tuomet buvo uždrausti. Vadinasi, kažkuo valdžiai jis padėjo. Taip pat amerikietis Uri Heleris, kuris sugebėdavo lengvai lankstyti šaukštus, šakutes.

— Jūs galėtumėte?

— Hm… – netikėtai užkluptas susimąsto. – Galima pabandyti. – Nulaižo, po to nuvalo šaukštuką. Patrina, laiko tarp pirštų ir švelniai judina. Keliolika sekundžių, ir šaukštukas, tiesa, nedaug, susilenkia. – Tiesa, tai pavyksta ne visada.

— Tačiau savo pirmąsias apgavystes pamenate?

— Apgavystes magijoje? – šyptelėjęs patikslina. – Vaikystėje gavau dovanų dėžutę “Jaunasis fokusininkas”. Išmokau kelis triukus ir mokykloje stebindavau klasiokus.

— Fokusais nustebinote ir savo būsimąją žmoną.

— Na, taip… – linkteli galva ir pagaliau gurkšteli jau spėjusios ataušti kavos. – Su ja susipažinome kavinėje, o vėliau važiuodamas automobiliu jai pademonstravau kelis triukus. Uždegiau ugnelę, paėmiau ją delną, po to tą ugnį prarijau…

— Dabar ji turbūt žino beveik visas Jūsų ir sesers triukų paslaptis?

— Taip, – pasikasęs barzdelę šypteli. – Tačiau ji tų paslapčių neišduos.

— Tačiau kai kurie magai atskleidžia paslaptis ir sulaukia kolegų nepritarimo?

— Buvo vienas magas, kuris atskleisdavo triukų paslaptis. Jis tikino, kad tai daro, kad magai sugalvotų naujų triukų. Tačiau neabejoju, kad tai darė dėl pinigų ir populiarumo. Rusijoje taip pat išgarsėjo vienas jaunas vaikinukas – Timūras Abdulovas, kuris atskleidė beveik visų Deivido Koperfildo triukų paslaptis. Trejus metus gyvavo jo interneto puslapis, triukus jis atpasakodavo smulkiai, įrodydavo brėžiniais, apskaičiavimais. Kalbama, kad jį kvietė kartu dirbti pats Koperfildas. Tačiau neseniai dingo šio vaikinuko interneto puslapis, o vėliau dingo ir pats Timūras. Sako, jog jo Maskvoje neranda net draugai.

— Sakėte, kad Vilniuje viešėjęs Deividas Koperfildas Jus nuvylė?

— Taip. Jis puikus artistas, triukus iškėlęs iki šou, puikaus teatro aukšto lygio, tačiau Lietuvoje dirbo prastai, šaltai. Tokio lygio meistras taip elgtis negali.

— Tuomet, be legendinio Gudinio, kas dar Jums imponuoja?

— Lietuvoje mažai žinomas olandas Tomis Vanderis. Jis pats sugalvoja savo triukus. Dauguma magų, tarp jų ir Koperfildas, triukus bei rekvizitus perka specialiose firmose, sukuria šou, o štai olandas dirba kamerinėje aplinkoje ir dažniausiai demonstruoja savo sukurtus triukus.

— Vairavimas užrištomis akimis, ledo luitas – kas toliau? Naivu tikėtis, kad Arvydas ir Diana sustos pusiaukelėje. Kiaurai pereisite kinų sieną?

— Tai jau buvo… (Pauzė, abejoja, ar prasitarti.) Norime pademonstruoti tokį triuką, kurio dar niekas viešai nerodė. Pavyzdžiui, pereiti vandeniu.

— Jums turbūt lengva sužavėti moteris, be abejonės, turite daug gerbėjų?

— Kaip ir dauguma artistų. Žmona tai supranta. Tačiau savo mobiliojo telefono numerio bet kam nedaliju. O į laiškus elektroniniu paštu gerbėjoms dažnai atsako ir mano žmona, nes aš galiu padaryti daug klaidų.

— Beje, dauguma žmonių nustemba, kai sužino, jog Arvydas ir Diana – ne mylimieji, bet brolis ir sesuo. Juolab kad pasirodymų metu tarsi demonstruojate seksualumą.

— Hm… Nustebinote. Tikrai? – šiek tiek sutrikęs. – O apie mane ir Dianą iš tiesų dauguma žmonių iš pradžių galvoja, kad mes ne brolis ir sesuo.

— Jus patį lengva apgauti?

— Pasitaiko. Esu didelis muzikos, ypač “Bitlų” gerbėjas. Grojau gitara. Turiu tatuiruotę, – pakelia marškinių rankovę ir kaltai šypsodamasis ant kairės rankos demonstruoja armijoje išbadytą nespalvotą ir nekokybišką tatuiruotę su Lenono atvaizdu ir anglišku užrašu “Aš myliu Lenoną”. – Kartais darbe tai trukdo. O dėl apgavysčių… Kartą Maskvos turguje pasiūlė pirkti muzikos diskų. Galvojau, kad “Bitlai”, o grįžęs namo supratau, kad mane apgavo.

— Bet Jus pavojinga leisti į kazino ar per muitinę.

— (Juokiasi.) Esu kelis kartus buvęs kazino, demonstravau triukus. Nesu azartiškas. O apie apgavystes net nėra ko kalbėti, nors pažįstami, man apsilankius kazino, juokauja.

O muitinėje magija padeda. Sužinoję, kad esame magai, paprašo ką nors pademonstruoti. Atlikus triukus, žinoma, šiek tiek greičiau galime išvykti į kitą šalį. Esu dėkingas ir kelių policininkams. Kartą viršijau greitį. Reikėjo mokėti baudą. Duodamas pinigus atlikau kelis triukus, o mane pažinę policininkai šyptelėjo ir palinkėjo gero kelio.

— Aplankėte daug šalių, išmaišėte buvusią TSRS, pusmetį praleidote Japonijoje. Kas nustebino magą Tekančios saulės šalyje?

— Kai žiemą daug prisninga, sniegas nevalomas: viduryje šaligatvio įrengti specialūs fontanėliai, iš kurių teka šiltas vanduo, ištirpdantis sniegą, o po to nutekantis į kanalizaciją.

Kartą japonai pakvietė mus į svečius. Nustebome, kad namuose labai šalta. Ir prie vakarienės stalo jie sėdėjo su kepurėmis, batais. Jie davė maišelius… Žinau, kad iškart pagalvosite, ar to nenaudojome būdami lede… Taigi davė maišelius su ledais, liepė sutraiškyti ir, šiems pradėjus šilti, priglausti prie kūno, įkišti į batus. Taip jie taupo energiją, – persibraukia ranka barzdelę.

— Prancūziška barzdelė – tai simpatija muškietininkams ir romantizmas?

— Prieš trejus metus sukūriau tokį įvaizdį, kad geriau prisimintų žmonės. Nesu romantiškas. Nesu iš tų vyrų, kuris moteriai sako daug komplimentų, lipšnių žodžių.

— Hm… Tai pasipiršote be triukų ir romantikos?

— Buvo ir rožės, tačiau viską pasakė mano akys.

— Turite fokusams rekvizitų, kurie visada kartu po ranka?

— Kartais paimu kelis – kortų malką ar dar ką nors, – išsitraukęs efektingai suka tarp pirštų 5 metalinius tarybinius rublius. – Tačiau, jei reikia, atlieku kelis fokusus, kuriems nereikia jokių daiktų, – Arvydas du “elementarius” triukus pademonstruoja ir žurnalistui. Iš pradžių paprašo žiedo, kuris, šių eilučių autoriui nepastebėjus, iš jo rankų staiga išnyko ir po kelių sekundžių jau buvo atsiradęs prikabintas prie jo raktų. Po to savo dešinės rankos delną prispaudęs prie stalo suka kelis kartus 360 laipsnių kampu.

— Hm… Jaučiuosi kaip trejų metų vaikas… Atleiskite, o Jūs galite kokį nors triuką atlikti… visiškai nuogas?

— (Prunkšteli.) Na, galima, žinoma. Prisiminiau, kad neseniai mačiau internete, kaip du nuogi vyrukai atlieka triuką. Vienas kiša skarelę pro intymią vietą, o ištraukia ją pro užpakalį.

— O magas Arvydas tiki astrologija, mistika?

— Astrologija – ne. Mistika šiek tiek tikiu. Skaičiau ir gan rimtai domėjausi Karlu Kastaneda, sapnais, skraidymu sapnuose. Tai labai įdomus ir neįprastas jausmas.

— O baimė? Ko bijo magas, triukų meistras, žmogus, išbuvęs lede 63 valandas 31 minutę ir 15 sekundžių?

— Baisiausia, jei kas nors atsitiktų su mano tėčiu, žmona, seseria, sūnumi.

— Jūs galite ištverti be triukų? Savaitę, dvi, mėnesį?

— Kartais ilsimės su šeima, vaikštom su sūnumi ir dieną praleidžiu be triukų.

— Tik dieną?! Beje, į “apgavysčių” ir magijos meną jau įtraukiate trejų metų sūnų Arvydą.

— Kelis kartus jis buvo scenoje, gulėjo ant kardų.

— Beje, Jūsų tėtis Arvydas, Jūs Arvydas, Jūsų sūnus Arvydas…

— Nežinau, kodėl mane Arvydu pavadino, tačiau manau, kad reikia tęsti Arvydų tradiciją. Labai norėčiau, kad sūnus eitų mano pėdomis.

— O Jūsų rankos apdraustos?

— Ne, – nusijuokia. – Jei neduok Dieve kas nors sulaužytų vieną ranką, triukus galima atlikti su kita. Arba be rankų. Triukus galima krėsti tol, kol dirbs galva.

— Turbūt Arvydas Gaičiūnas triukus krės ir senatvėje, ir net gulėdamas mirties patale?

— Gal… Gudinis, atrodo, buvo parašęs, kad po 50 metų vienoje vietoje bus galima sužinoti jo paslaptis. Tačiau paaiškėjo, kad tai buvo dar vienas jo triukas – niekas nieko nerado. Beje, užbaigęs koncertinę veiklą, Gudinis atskleidė mediumų paslaptis įrodydamas, kad jie apgaudinėdavo žmones. Seanso metu jis atveždavo žurnalistus ir viską jiems pasakodavo. Mediumais netikėti Gudinis ragino ir geriausią savo draugą Konan Doilį.

Gudinis su žmona sutarė, kad po mirties, jei kažkas egzistuoja kitame pasaulyje, jie vienas kitam duos ženklą. Pasakojama, kad kažkas išgirdo jų pokalbį ir, norėdami apgauti Gudinio žmoną, pakartojo jos vyro ženklą.

— Jūs su savo seseria Diana taip pat turite slaptų ženklų?

— (Po nedidelės pauzės.) Taip.

— Atskleisite?

— Ne, – šypsosi.

Šaltinis: www.kaunodiena.lt




Prenumeruoti "DiArchy Paslaptis" naujienas per FeedBurner:

Įveskite savo el. pašto adresą:

Galite palikti atsakymą, arba cituoti iš savo svetainės.

Komentuokite

Jums reikia užsiregistruoti jei norite parašyti komentarą.